Edvinas Pukšta: Laukiamiausių moterų režisierių premjeros

Jau gegužės 12 d. buvo suplanuota 73-ojo Kanų festivalio pradžia, tačiau jokie filmai nepaskelbti, o keliones susiplanavę dalyviai perkelinėja bilietus kitomis kryptimis arba laukia, ką galutinai nuspręs Prezidentas Pierre’as Lescure’as ir Meno vadovas Thierry Fremaux. Optimizmo neprarandantis prancūzas vis tikisi parodyti Kanų festivaliui atrinktus filmus (jų peržiūros vyksta ir dabar iki birželio vidurio) galbūt net ne Kanuose, o Paryžiuje arba Lione, kur Thierry Fremaux vadovauja kitai kino fiestai “Lumiere”.

Paryžiuje šnabždamasi, kad Kanų boso neapsisprendimas, vilkinimas ir reputacijos nepuošiantys konfliktai su nutraukti pasiruošimą dėl finansinių priežasčių nusprendusių paralelinių programų vadovais veda link jo paties regalijų nuėmimo. Jau net ne patyliukais svarstoma, kas pakeis Thierry Fremaux, o konkurentu įvardyjamas ypač stiprus ir įtakingas kanditatas Olivier Pere’as (ankstesnis “Dviejų režisierių savaičių” ir Lokarno kino festivalio meno vadovas, o dabar atsakingas už “Arte” finansų aruodo skirstymą ryškiems filmams ko-produkcijoje su Prancūzija. 

Paskui Thierry Fremaux nuolat vilkosi ir kita problema, kad didžiąją dalį Kanų festivalio oficialios programos vietų paskirstydavo režisieriams vyrams. Už nepaguodžiančią statistiką jis kasmet buvo feministiškai apmėtomas paauksuotais palmių kokosais.  Šiemet aštriai kritikuotas ir panašiais išvedžiojimais teisinęsis Thierry Fremaux turėjo (galbūt dar turi) stebuklingą šansą pasitaisyti. Prisimindami anksčiau jau paminėtas prancūzę Mia Hansen-Love ir vengrę Ildiko Enyedi peržvelkime režisierių moterų įmanomas pasaulines premjeras po Kanų saule, kai kandidačių tikrai nereikia pritempinėti vien dėl dažnai ignoruojamos lyties.

Iš tolimųjų šalių galėjo atvykti nuolatinė festivalio viešnia japonė Naomi Kawase (7 kartus jau kviesta į Kanus) su drama “Išaušo jau rytas” (Comes Morning / Asa ga kuru) apie kūdikį įsivaikinusią šeimą, kurią po 6 metų staiga aplanko biologinė mama ir paprašo pinigų. 

Irane gimusi Ana Lily Amirpour jau nustebino pasaulį su stilingai romantiškais vampyrės pasimatymais “Mergina naktį namo grįžta viena”, tad antrajai fantazijai vėl gi išradindu pavadinimu “Mona Liza ir juodasis mėnulis” (Mona Lisa and the Blood Moon) jau prisiviliojo amerikietę Kate Hudson ir siaubo trilerį “Saulės kultas” (Midsommar) filmavusį lenkų operatorių Pawelą Pogorzelskį. Keistų ir nenuspėjamų įvykių sukūryje - iš psichiatrinė ligoninės pasprukusi moteris, turinti antžemiškų galių. 

Fremaux nesugebėtų atsispirti charizmatiškosios vietnamiečių, alžyriečių, prancūzų kilmės Maiwenn kerams. Du kartus po palme pasistiebusi režisuojanti aktorė (“Policija”, “Mano karalius”) yra pasiruošusi sugrįžimui su labiausiai asmeniška drama “ADN” apie komplikuotą laikotarpį maištingos moters gyvenime po jai artimo ir saugojusio senelio iš Alžyro mirties.   

Pastarąją muzikinę biografinę dramą “Niko, 1988 m.” Venecijai pristačiusi ir apdovanojimo nusipelniusi italė Susanna Nicchiarelli pasiūlė Kanams dar smarkiau intriguojančią tikrą istoriją “Panelė Marx” (Miss Marx) apie filosofo Karlo Marxo gudriąją ir protingąją jauniausiąją dukterį Eleonorą, kurios gyvenimas atvaizduojamas laisvamaniškai balansuojant tarp scenarijuje išgalvotų situacijų, realiai žinomų faktų, įkvepiančios muzikos, archyvinės medžiagos ir nuotraukų.

Tarp mažiau girdėtų debiutančių Fremaux žvalgai patarinėjo pastebėti 19-metę kosovietę Luaną Bajrami su poetine drama “Kalva, kurioje riaumoja liūtės” (The Hill Where the Lionesses Roar) apie tris merginas, kurios sumano ištaškyti rutiną kruopščiai suplanuotu apiplėšimu. Filmas susilaukė galingo palaikymo gruodį vykusiame Les Arcs kino festivalio industrijos renginyje, o pati Luana gavo “Cezaro” premiją už daugiausiai žadančios aktorės debiutinį vaidmenį 2019 m. Kanų filme “Liepsnojančios moters portretas”.

Berlyne pastebėtu trumpametražiu “Gilyn” (Into the Blue) užsirekomendavusi kroatė Antoneta Alamat Kusijanovič intriguoja ambicinga šeimos santykių drama “Murina” (tokia į ungurį panaši žuvis), kurios ženkli dalis įspūdingai nufilmuota nardant po vandeniu. Kartu su trumpametražiam atrasta žavingaja plaukike Gracija Filipovič be jokių dublerių nardė žymusis kroatas Leonas Lučevas (“Pasekmės”) ir zelandietis Cliffas Curtisas (“Banginių vadeliotoja”). Ypatingąją debiuto galią patvirtina Martino Scorsese sensacingas apsisprendimas investuoti į jaunąją talentę Antonetą.

Dar vieną naujokę mes prisimename iš nesustabdomo kultinio trilerio “Bėk, Lola, bėk”. Taip, vokietė Franka Potente po ilgos tylos atbėga su Kalifornijoje nufilmuota psichologine drama “Namai” (Home) apie 20 metų bausmę kalėjime atsėdėjusio vyro kančias priešiškai nusiteikusiame gimtajame mieste.

Šį jau įspūdingą sąrašą Fremaux pasirinkimams dar galėtume pratęsti britės Joanna’os Hogg tęsiniu “Suvenyras. 2 dalis” (The Souvenir: Part II), kurioje ir vėl Tilda Swinton vaidina su dukra Honor Swinton Byrne, katalone Clara Roquet su nuo “Sangailės vasaros” šešėlių nepaspruksiančią dviejų skirtingų merginų draugystės dramą “Libertad” (taip pat vienos iš herojų vardas), turkų debiutante Nazli Elif Durlu su seksualumą patriarchalinėje bedruomenėje kvestionuojančia drama “Zuhal” (vėl gi pagrindinės veikėjos vardas) apie vieną namuose likusią moterį, kuri pradeda girdėti kažkur tarp buto sienų miauksintį kačiuką, po 19 metų pertraukos iš dokumentikos prie vaidybinio kino atsigręžusia pripažinta alžyriete Yaminą Benguigui su “Seserys” (Soeurs) apie svečių šalių pilietybes įgijusias ir prisitaikančias tris moteris (vieną jų vaidina aukščiau paminėtoji Maiwenn) ir provokuojančiais trumpametražiais atsižymėjusia skandalingaja švede Ninją Thyberg su porno industrijos užkulisius apnuoginančia drama “Malonumas” (Pleasure). 

Žavėkis, Thierry, žavėkis!