Edvinas Pukšta: kino festivalių ateitis

Šiomis dienomis visas kino pasaulis diskutuoja, dalijasi viltimis, perplanuoja ir tiesiog fantazuoja. Ar gi jums ne smalsu pasvajoti, koks gi iš tiesų tarptautinis festivalis įvyks realiai ir fiziškai. Asmeniškai negaliu palaikyti virtualių internetinių festivalių alternatyvos, nes ten juk nė pusės filmo nematome ir nieko negirdime. Geriausiu atveju tik su turiniu bent kažkiek susipažįstame, bet kam tada režisieriai su profesionalia palyda taip ilgai ir kruopščiai kuičiasi post-produkcijoje? Virtualus seansas naudingas tik bent minimaliam renginio išsigelbėjimui ir tokie parodymai įmanomi tik su senesniais filmais. Sunku įsivaizduoti prodiuserį ar pardavimų agentą, kuris sutiktų surengti brangaus filmo pasaulinę premjerą internetu be jokių garantijų, kas toliau jo laukia.

Atmeskime čia turtais besitaškančių “Netflix”, “Amazon”, “Hulu” ir kitų virtualių banginių viliones. Kokia šiandien yra reali situacija tarptautinėje arenoje? Juk nuo jos stipriai priklausys ir daugelio 2021 m. kino festivalių likimas. Ką tie renginiai rodys kitais metais, jei šiemet niekas taip ir neprasidės?

Kanų festivalio paralelinės programos jau atkrito ir draugišku pranešimu spaudai paskelbė, kad šiemet neparodys atrinktų filmų. Oficiali programa vis dar alsuoja agonijoje, kol pasitikėjimą barstantis meno vadovas Thierry Fremaux vis ieško alternatyvų, bet nieko konkretaus negali paskelbti. Jis buvo užsiminęs apie išsvajotą bendradarbiavimą su Venecija, šnibždėjo, kad esą jį jau ten pakvietė į Lido salą. Tačiau šios savaitės antradienį “Bienalės” naujasis vadovas Roberto Cicutto teškė pareiškimą, kad nieko nėra girdėjęs apie paktą su Kanų šefu ir nesuprantąs, ko jis iš tiesų nori. Nespėjo praeiti nė para ir sureagavo Venecijos kino festivalio direktorius ir meno vadovas Alberto Barbera (tas, kurį myli “Netflix” iki begalybės), kuris patvirtina apie konkrečiai vystomus planus paplaukioti gondoloje su bičiuliu prancūzu. Su nuožmiu virusu kovojanti Italija dar net nepaskelbė, kada bus leista organizuoti masinius renginius, bet Venecija jau svaičioja apie eksperimentinį festivalio variantą su medicininėmis kaukėmis, socialiniu atstumu mažiau akreditacijų, daug europiečių, namuose paliktais aktoriais ir Thierry Fremaux nuo rugsėjo 2 d.

Edinburgo, Miuncheno, Melburno festivaliai paskelbė tiesiai šviesiai, kad susitiks su žiūrovais tik 2021 metais. Vampyriškos sveikatos rumunai vis dar tikisi Transilvanijos kino festivalį surengti kada nors šiemet. Didžiausias Rytų Europos kino festivalis Karlovi Varuose atsiskleidė, kad balandžio 28 d. atskleis, kas nutiks liepos 2 d., nors visiems akivaizdu, kad Čekija pačiu geriausiu atveju suteiks leidimus organizuoti ne daugiau 50 žmonių suburiančius renginius. Jeruzalė savanoriškai pasitraukė iš tradicinių dienų liepos mėnesį ir svarsto apie naujas datas vėlyvą rudenį. Meno vadovas Eladas Samorzikas atvirai pripažįsta, kad galimas Kanų išnykimas apsunkina programos sudarymą. Ypač arti užsikrėtusiojo Milano reziduojantis Lokarno kino festivalis vis dar tikrina galimybes ir svarsto variantus be jokių konkrečių sprendimų. Šio renginio perlas - seansai po žvaigždėmis 8 tūkst. žiūrovų atrodo neįsivaizduojami net sapne po pandemijos.

Tuo tarpu trečiadienį Sarajevas drąsiai sudrebino apsnūdusią sukarantinizuotą industriją - per karą inauguruotas, skrajojant snaiperių kulkoms filmus rodęs, sugebėjęs išsisukti be serbų išjungtos elektros ir bosnių tautą suvienyjęs renginys įvyks “be jokių abejonių”. Labai įdomu ir smalsu, kaip draugiškiems ir svetingiems bosniams pavyks išpildyti dar vieną revoliucinį pažadą.

Vienas didžiausių ir įtakingiausių rudens kino festivalių nutinka Toronte. Kol kas naujai paskirta direktorė Joana Vicente ir jau patyręs vadovas Cameronas Bailey paskubėjo paviešinti bent kelis pranešimus. “Oskarams” tramplynus tiesiantis Torontas kol kas blaškosi tarp vien tik virtualios versijos be ryškių premjerų, fizinio festivalio ir virtualių seansų tarptautinei industrijai hibrido bei realaus festivalio, kuris nebūtinai įvyktų numatytu laiku rugsėjo 10 - 20 d. Taip pat jau neslepiama, kad tradicinis 300 filmų rinkinys bus sumažintas per pusę. “Pirmasis įvyksiantis didelis festivalis bus tas, kuriam pavyks sukviesti žmones į miestą ir vėl švęsti kino premjeras”, - taikliai pastebi Joana Vicente, nors ir nežada nieko konkretaus, kad tuo pirmuoju gali tapti Torontas.

Mano mėgstamiausias ir artimiausias širdžiai festivalis yra San Sebastianas, kuris kol kas laukia Ispanijos valdžios sprendimų, bet nenustoja atrinkinėti filmus. Baskų krašto renginys organizuojasi pagal planą, kad rugsėjo 18 d. vėl rodys įsimintinus filmus “Kursaal” rūmuose ir jaukaus miesto kino teatruose. Kodėl gi dabar nepafantazavus, kas nutiktų, jei San Sebastianas įvyktų pats pirmas po koronos?

Galvoju, kad atidarymo filmo tiksliai galime nuspėti jau šiandien su 100% tikimybe. Tai bus feminisčių talžomo už senus ir neįrodytus paklydimus amerikiečio Woody Alleno grynai europietiška romantinė sinefiliška komedija “Rifkino kino festivalis” (Rifkin’s Festival). Simboliška, kad klarnetu grojančio ir kontroversiškąją autobiografinę knygą išleidusio niurzgaliaus Woody naujausio melancholiško filmo veiksmas vyksta ne bet kur kitur, o San Sebastiane ir (dėmesio!) per patį kino festivalį. Amerikietis anksčiau filmavo Barselonoje, Romoje, Venecijoje, Paryžiuje ir štai atvyko į nuostabųjį San Sebastianą. Tradiciškai režisierius suformavo pavydėtiną aktorių komandą - Almodovaro ištreniruota ispanė Elena Anaya, Tarantino atrastas vokietis Christophas Waltzas, garsaus tėvo pėdomis sekantis prancūzas Louisas Garrelis, charizmatiškasis katalonas Sergi Lopezas, legendinis “Policijos akademijos” Steve’as Guttenbergas ir komerciniame kine dažniau pastebima amerikietė Gina Gershon. Filmavimo peripetijos sėkmingai įvyko 2019 m. rugpjūtį likus mėnesiui iki realaus San Sebastiano kino festivalio, bet jau tada direktorius Jose Luisas Rebordinos pasakojo, kad visa komanda talkino Woody Allenui kiek tiek išgalėjo, kad sukurtų autentišką festivalio atmosferą.

Amerikiečių pora atvyksta į San Sebastianą per kino festivalį ir susižavi šarmingu miestu bei alternatyviais jausmų išbandymais. Ji nueina paskui garsųjį prancūzų režisierių, o jis įsimyli vietinę baskų gražuolę. Šnabždama, kad Woody savotiškai rekonstravo kultines Ingmaro Bergmano, Francois Truffaut, Luiso Bunuelio scenas. Nors imk ir rodyk “Rifkino kino festivalį” per San Sebastiano kino festivalio atidarymo ceremoniją!

Ko daugiau gali reikėti? Panašių sutapimų dar ilgai teks laukti. Bet gi nerimą ir abejones paskleidė vis dar krutantis “Taksisto” ir “Įsiutusio buliaus” scenaristas Paulas Schraderis, kurį korona sustabdė likus 5 dienoms iki naujų filmavimų su Willemu Dafoe pabaigos. Iš pradžių režisierius teigė, kad geistų garbingai numirti filmavimo aikštelėje, o štai šią savaitę pasidalijo grėsminga prognoze, kad pirmuoju realiai įvyksiančiu kino festivaliu bus … 2021 m. “Berlynalė”.

“Jeigu Berlynui pavyks būti pirmam po pandemijos, tai kiekvienas reikšmingesnis filmas pageidaus ten patekti. Šiemet į Berlyną atsisakę važiuoti filmai dabar jau norės ten pasirodyti”, - teigia Paulas Schraderis. Būtų žymiai ideliau, jei amerikiečių veterano niūros pranašystės neišsipildytų. Mums reikės festivalių anksčiau, o ne 2021 m. žiemą.