Edvinas Pukšta: Kanų programos spėjimai

Šiandien vidurdienį Paryžiuje turėjo įvykti Thierry Fremaux ir Pierre’o Lescure spaudos konferencija, kurioje tradiciškai sužinotume Kanų festivalio oficialiai programai atrinktus filmus. Tačiau pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, kino teatrai užsidarė, filmai įstrigo nežinomybėje, o tarptautiniai kino festivaliai pradėjo ieškoti kitų įmanomų alternatyvų. Vakar (trečiadienį) apskriejo liūdna, bet neišvengiama naujiena: visos trys Kanų festivalio paralelinės programos draugiškai nutarė nebetęsti perkėlimų ir vilčių maratono - “Dvi režisierių savaitės”, “Kritikų savaitė” ir “ACID” galutinai paskelbė apie renginių atšaukimą. 

Thierry Fremaux vis dar lieka kovoti ir nesiteikia susitaikyti, kad 72-asis Kanų festivalis neįvyks. Šiandieninės spaudos konferencijos tikrai neišvysime, o nepasiduodantis meno vadovas patvirtino, kad filmų atranka bus vykdoma bent iki birželio vidurio. Todėl dabar simboliškai siūlau pasidomėti 7 ryškiais europietiškais filmais, kurie galėjo būti paskelbti balandžio 16-osios spaudos konferencijoje, jeigu mūsų gyvenimų nesukaustytų nuožmusis koronavirusas. 

Atmintis” (Memoria)

Vieną “Auksinės palmės” šakelę jau turintis tailandietis Apichatpongas Weerasethakulis tikėjosi dalyvauti Kanuose kaip “europietis”. Oficialusis Tailandas neskyrė anglakalbiam filmui pinigų, tad režisieriui pagelbėjo Kolumbijos, Meksikos, Prancūzijos, D. Britanijos, Vokietijos prodiuseriai. Tilda Swinton vaidina moterį iš Škotijos besiblaškiančią Kolumbijos kalnuose tarp prisiminimų. Maestro žada, kad pamatysime Tildą daug vaikštančią, lyg vaiduoklę. Jis neslepia, kad scenarijų parašė, galvodamas apie neprilygstamąją Tildą.

“Anetė” (Annette)

Šarūno Barto bičiulio Leoso Caraxo (“Šventieji motorai”) prabangusis Jacqueso Tati inspiruotas miuziklas buvo kaupiamas iškilmingam Kanų festivalio atidarymui ir konkuravo tik su Weso Andersono šviežiausia premjera. Marion Cotillard, Adamas Driver ir legendinė amerikiečių grupė “The Sparks” užtikrintų raudonajam kilimui trokštamo žvaigždiškumo. Leos Caraxas sudėtingai nukelinėjo gamybą ir kantriai laukė, kol atrinkti dainuoti gebantys aktoriai atsilaisvins nuo geriau apmokamų darbų, bet prarado trumpam epizodui įkalbintą Rihanną. Laimei pavyko surasti filmavimo įkarštyje Belgijoje dingusį Caraxo mylimą 9-erių metų šunį Javelot. 

“Bergmano sala” (Bergman Island)

Viena talentingiausių prancūzių Mia Hansen-Løve (“Maja”, “Ateitis”, “Edenas”) pagelbėtų Fremaux išspręsti jo amžiną problemą dėl moterų režisierių trūkumo konkurse. Ingmaras Bergmanas gyveno savo namuose Forės saloje. Ten jį lankė ir inspiracijos ieškojo daug režisierių. Gioteborgo kino festivalis debiutų konkurso nugalėtojui skiria prizą - rašyti scenarijų ar vystyti filmą taip vadinamoje Bergmano saloje. Realybė ir fikcija persipina intriguojančioje Mia’os versijoje, kuriai pavyko įkalbinti Mią Wasikowską, Timą Rothą, Gaelį Garcią Bernalį.  

“Mano žmonos istorija” (The Story of My Wife)

“Auksinės palmės šakelės” savininkė Laa Seydoux (“Mėlyna – gražiausia iš spalvų”) taip pat yra aistringo meilės trikampio žvaigžde. Fremaux jau padarė vieną klaidą (kurią po to pakartojo draugas Barberra iš Venecijos) ir perleido vengrų režisierės Ildiko Enyedi šedevrą “Apie kūną ir sielą” Berlyno šlovei. Barberra dalinai atitaisė savo žioplumą, pakviesdamas patyrusią kūrėją į žiuri komisiją. Dėl moterų režisierių ignoravimo nuolat kritikuojamam Fremaux šie metai mestelėjo dosnų išsigelbėjimo ratą. Romantiška drama apie jūrų kapitoną, kuris pasiūlo derėtis išgertuvių bičiuliui, kad susituoks su pirmaja dama, peržengusia baro slenkstį.

“Beveik skaistų rytą” (Par ce demi-clair matin / On a Half Clear Morning)

Bruno Dumonto (“Humaniškumas”, “Žana D’Ark”, “Kenkenas ir ateiviai”) komplikuoti santykiai su Fremaux yra vieša paslaptis, bet čia yra sudėta perdaug intrigų ir lūkesčių, kad kas nors sustabdytų nepailstantį prancūzą nuo ketvirtojo maršo Kanų laiptais. Sau būdingais metodais režisierius tyrinėja populiarumo kainą ir įtaką. Tarp Džeimso Bondo vilionių ir nepriklausomų europietiškų nuotykių balansuojanti Lea Seydoux vaidina televizijos žurnalistę, kuri mėgina atrasti naują save nepatirtais išbandymais ir taip pasislėpti nuo slegiančio viešumo. 

“Beprotiški žaidimai” (Böse Spiele / Wicked Games)

Apie du slaptus austrų provokatoriaus Ulricho Seidlio trilerius jo žmona ir partnerė Veronika Franz šnibždėjo dar prieš 6 metus Vroclave. “Robinhudiško” austrų plėšiko istoriją teko atidėti, o šeimyninio kivirčo peripetijų filmavimo darbai užsibaigė 2018 m. pavasarį, bet režisierius užtruko su dviejų su puse valandos galutinės versijos montažu. Du broliai išsiskirsto į Rumuniją ir Italiją po mamos laidotuvių, bet bloga praeitis juos vis tiek pasiveja. 

“Benedeta” (Benedetta)

Olandų veterano Paulo Verhoeveno ilgai laukiamą dramą Fremaux pats išdavė viename iš interviu. “Elės” režisierius buvo užbaigęs filmą dar 2019 m. pavasarį, bet dėl patirtos traumos negalėtų dalyvauti festivalyje ir reklamuoti kūrinį. Dabar ir vėl palaimintąją skaistuolę sustabdė nenumatytos bėdos. Šalia Charlotte Rampling ir Lamberto Wilsono pirmuoju smuiku griežia vis ryškiau pastebima Virginie Efira (galėjote ją įsidėmėti Lietuvoje rodytoje “Sibilėje”).