Edvinas Pukšta: Internetinė manipuliacija, maištas prieš ligą ir gudrioji Vanda, kuri visiems padės

Artėjant vasarai kol kas nesimato perspektyvų nė vienam realiam kino festivaliui, nors Sarajevas ir išreiškė optimistinę viltį, kad virusas - tai ne snaiperių kulkos ir bombos. Lokarno didžioji aikštė šiemet išliks tuščia be milžiniško ekrano, nes organizatoriai nebegaus valdžios leidimo renginiams, o į virtualią erdvę traukti naujus filmus nemato prasmės. 

Tuo tarpu Roberto de Niro po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių įkurtas Niujorko “Tribeca” kino festivalis apsisprendė vykdyti alternatyvius seansus, bet jie nebuvo pasiekiami žiūrovams. Dar prieš koronaviruso pandemiją paskelbęs atrinktus filmus festivalis leido peržiūras tik konkursinių filmų Žiuri nariams, kino kritikams ir apžvalgininkams, griežtai atrinktiems ir platintojų patvirtintiems industrijos profesionalams. 

Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienio Lietuvos laiku pirmą kartą “Tribeca” istorijoje buvo išdalinti virtualieji apdovanojimai, o tarptautiniame konkurse jų gausybę susirinko europietiški filmai. 

“Kino pavasario” publikos simpatijų prizo nusipelniusio “Kristaus kūno” režisierius Janas Komasa triumfavo su psichologiniu trileriu “Heiteiris” (The Hater), kuris kol kas spėjo pasirodyti Lenkijos kino teatruose tik vienai savaitei prieš pat karantiną. Janas Komasa toliau gilinasi į pavojingą manipuliacijos galią ir virtualiioje erdvėje naudojamus ginklus. Ypač aktualus ir praplečiantis akiratį filmas prieš bet kokius rinkimus, kai konkurentai naudoja purvinus metodus šmeižtui, neapykantai ir “fake news” skleidimui. Tai savotiška keršto drama už nepripažinimą, sumenkinimą ir patyčias. Režisieriui ir vėl pasisekė atrasti taip dažnai nematytą talentingą aktorių Maciejų Musialowskį, kurio vaidmuo kažkiek panašus į “Kristaus kūno” Bartoszo Bielenia’os, kai “Heiteryje” kunigo klausyklą pakeičia virtualus kompiuterinis žaidimas.

Kokią įtaką “Heiterio” pergalei turėjo “Oskaro” nominacija “Kristaus kūnui” būtų įdomu pasiklausti “Tribeca” vertintojų. Panašu, kad jiems nepavyko atsiriboti nuo pašalinių kriterijų. Net tris apdovanojimus susižėrė Izraelio režisierės debiutantės Ruthy Pribar kamerinė ir minimalistinė drama “Asia” apie mamos ir dukters, kurio daugeliui atrodo lyg seserys, santykius nepagydomos ligos akivaizdoje. Tai ligoninėje dirbančios jaunos mamos Asios istorija, tačiau “Tribeca” žiuri nariai nusprendė antro plano vaidmenį sukūrusią Shirą Haas iškelti iki geriausios aktorės titulo. Nesustabdomai populiarėjanti kino žvaigždė ir vėl prikausto prie ekrano, pagirtinai susitvarko su režisierės užduotimis, graudina ir sukrečia. Neabejoju, kad puikus “Asios” startas virtualiajame Niujorke buvo įtakotas Shira’os Haas benefisu “Netflix” filme “Nebe ortodoksė” (Unorthodox), kurį jau pamatė milijonai žiūrovų visame pasaulyje. 

Šioje situacijoje kiek apmaudu už lenkų aktorę Agnieszką Grochowską (Agnieszka’os Holland “Tamsoje”, Krzysztofo Zanussi “Svetimas kūnas”), sukūrusią ryškų ir daugiasluoksnį vaidmenį šveicarų režisierės Bettina’os Oberli absurdiško humoro dramedijoje “Mano nuostabioji Vanda” (My Wonderful Wanda), kuri neturėjo papildomos pagalbos iš “Netflix” ir liko nepelnytai nepastebėta. Lyg žuvytė vardu Vanda vieniša mama laviruoja tarp atsakomybės šeimai ir lojalumo ciniškiems darbdaviams. Jauna moteris vis palikinėja du mažus vaikus senelių priežiūrai ir išvyksta uždarbiauti į Šveicariją, kur prižiūri vaikščioti nebegalintį turtuolį ir padeda jo nebemylinčiąi žmonai. Į tuos namus prie ežero ji savo noru atvyksta ne pirmą kartą, tad netrukus sužydi ilgai užgniaužti jausmai, slaptas intymumo sandėris ir išgalvotas verslas su karvės dalybomis. “Mano nuostabioji Vanda” yra toks filmas, kuris įdomesnis ir linksmesnis, kai kuo mažiau žinai apie siužeto intrigas ir paslaptis.