Edvinas Pukšta: DAU

Institute savanoriškai apsigyveno atrinkti dalyviai, tikri Rusijos ir užsienio mokslininkai, niekuomet nevaidinę ir profesionalūs aktoriai, ryškios tarptautinės asmenybės (Marina Abramovich, Andrew Ondrejcakas, Romeo Castellucci, Peteris Sellarsas). Profesoriai, mokslininkai, menininkai, agentai vaidina patys save. Keli dalyviai jau nesulaukė šios premjeros. Vienas jų - svarbus, nepalaužiamas ir nuožmus personažas - KGB tardytojas ir paskutinysis Instituto vadovas Vladimiras Azhippo iškeliavo į Anapilį po patirto infarkto 2017 m.

“Dau” gigantomaniją išduoda skaičiai: 35 mm kino juostose nufilmuota 700 valandų medžiagos  įsivaizduokite, kiek tai galėjo kainuoti?), atrankose dalyvavo 392 tūkst. žmonių, pasiūta 40 tūkst. laikmečiui būdingų kostiumų, o realus filmavimas vyko 40 dienų 120 skirtingų lokacijų. Vaidmenis filmuose atlieka 400 aktorių ir dar 10 tūkst. pagalbinių statistų.

“Dau” filmų įvykiai apima 1938 - 1968 m. laikotarpį, kai fiziko Levo Landau inspiruoti įvairūs mokslininkai vykdė tyrimus, o juos persekiojo NKVD ir KGB agentai. Iljos Kržanovskio pastatytame prabangiame Institute negailestingus agentus pakeitė slaptos kino kameros.

“Dau” tikslas stebėti, kaip žmonės gyveno, mąstė, linksminosi, nekentė ir mylėjo Sovietų Sąjungoje. Filmuose bandoma atskleisti Sovietų Sąjungos žmogaus psichologiją ir kitas savybes. Todėl Charkove pastatytame Institute gyveno atrinkti aktoriai ir savanoriai, kurie rengėsi to laikmečio drabužiais, valgė tik anais laikais gamintą maistą ir ėjo į darbus, kur algas gaudavo sovietine valiuta rubliais. 

Fikcinis institutas kasdien leido laikraštį. Režisieriaus pakviesti mokslininkai, matematikai, biochemikai, neurologai (tarp jų ir Nobelio premija apdovanotas amerikietis fizikas Davidas Grossas) vykdė eksperimentus, stebėjimus ir tyrimus. 

Tarp filmavimų niekas negrįždavo į dabartį ir tęsė gyvenimą praeityje, lyg Sovietų Sąjungoje. Kartais filmavimo laikotarpius skirdavo net 2 - 6 mėnesiai, o prodiuseriai įspėdavo, kada tiksliai įsijungdavo paslėptos kameros. “Dau” instituto teritorijoje užsimezgė nauji santykiai, gimė vaikai, buvo fiksuojami nauji moksliniai atradimai.

“Dau” platinimas Rusijos teritorijoje yra oficialiai uždraustas, o filmų pagrindiniais koprodiuseriais yra Vokietija, Prancūzija, Švedija ir Ukraina. Pernai Ilja Kržanovskis pamėgino išpildyti neeilinę idėją ir pirmą kartą parodyti “Dau” dviejuose Paryžiaus teatruose įrengtose instaliacijose su gyvais pasirodymais, šamanizmo seansais ir vaišėmis. Pagal pradinį sumanymą “Dau” erdvėse buvo įmanoma klaidžioti kad ir visą savaitę, susitikinėti su mokslininkais, kalbėtis su tikrais filmų dalyviais ir savotiškai pagyventi Sovietų Sąjungos atmosferoje, bet su esmine sąlyga - palikti mobilųjį telefoną prie įėjimo. Tačiau pabandymas tapo dideliu organizaciniu fiasko, nes nesuveikė lankytojus vedžioti po “Dau” labirintus ir koridorius turėjusi navigacijos sistema. Vis dėlto kas norėjo, tas pamatė beveik visus filmus, kurie po to vėl buvo tobulinami.

Du “Dau” filmus pakvietė 2020 m. Berlyno kino festivalis. “Dau. Nataša” (pagal eiliiškumą 12-oji dalis) dalyvavo konkursinėje programoje ir vokiečių operatorius Jürgenas Jürgesas (anksčiau filmavęs Raineriui Werneriui Fassbinderiui, Wimui Wendersui, Michaeliui Haneke) iš susipriešinusios žiuri komisijos gavo “Sidabrinį lokį”. Net 6 val. 9 min. trukmės “Dau. Degeneracija” (13-oji dalis) pasirodė paskutinėmis festivalio dienomis ir sutraukė pilnas sales.

Bent jau man “Dau. Degeneracija” tapo pačiu geriausiu ir įsimintiniausiu “Berlynalėje” pamatytu filmu. Nieko panašaus dar neteko matyti. Tai nepamirštama, radikali ir šokiruojanti patirtis, kai neatsitrauki šešias valandas nuo ekrano. Įvykiai jau griūnančiame Institute vystosi intensyviai, o kelios scenos ypač nemalonios ir sukrečiančios. Dalyvių poelgiai stulbinana amoraliais, absurdiškais, žiauriais, nepateisinamais ir peržengiančiais padorumo ribas pasirinkimais. 

“Dau. Nataša” išprovokavo aršių feminisčių pasipiktinimą, nors jų aklą puolimą sunkoka logiškai paaiškinti. Feministės aiškina, kad aktoriai buvo išnaudojami filmavimo metu, kai bufetininkę Natašą drąsiai suvaidinusi neprofesionali aktorė Natalija Berežnaja per spaudos konferenciją niekuo nesiskundžia ir liaupsina filmą (tiesa, kad Ilja prieš konferenciją pavaišino artistę Nataliją stipresniu gėrimu). Akivaizdu, kad garsiai rėkiančios piktos feministės net nesugeba atskirti kuo skiriasi tardymas nuo išprievartavimo. 

Kardinaliai prieštaringas reakcijas irgi galime laikyti “Dau” tyrimų dalimi, nes diskusijos po filmo netikėtai apnuogina projekte net nedalyvusių žmonių elgesį ir pasirinkimus. Feministės tarsi ir turi konkretų tikslą kovoti, bet tuo pačiu elgiasi arogantiškai, niekina kitas nuomones, svaidosi dar skambesniais įžeidimais ir skatina neapykantą. Keistus sutapimus vaizdžiai iliustravo rusų jaunimo ketveriukės viešas reikalavimas “Berlynalės” vadovas pašalinti “Dau. Nataša” iš konkursinės programos dėl neva nepadoraus režisieriaus elgesio su aktoriais. Skaitant tą padriką nesąmonę atrodė, kad šiuolaikinės feministės su vienu feministu tikrais KGB’istiniais metodais įskundė neįtinkantį Ilją Kržanovskį. Viešu laišku džiaugsmingai pradėjo dalintis “Dau” nekenčiantys užsieniečiai, bet niekam net neparūpo pasidomėti skundikų reputacija ir ryšiais su Putinui pataikaujančia žiniasklaida.

Apie “Dau” neįmanoma trumpai parašyti, nes per 15 metų prisikaupė pernelyg daug informacijos, sąmokslo teorijų, projekto dalyvių nuomonių ir išpažinčių, gandų ir istorijų apie nesąžiningą ir nehumanišką Iljos Kržanovskio elgesį (mano kolega prilygino jį Harvey Weinsteino monstrui), legendomis apipintų filmavimo peripetijų ir neįsivaizduojamų gabaritų išlaidų. Siekdamas autentiškumo režisierius girdė aktorius, mokslininkus ir dalyvius tikra degtine, o aistringus santykius lovose fiksavo nieko neslėpdamas (todėl sulaukė “pornografinių” epitetų, tarsi niekas kitas anksčiau meilės ir sekso scenų nefilmavo tikroviškai).

“Dau” nėra aiškios pradžios ir pabaigos, nes įvykiai tuo pačiu metu vystosi skirtingose Instituto teritorijose, o jų veikėjai kartais susitinka realiame bufete arba jų likimai vėliau persipina kitose istorijose. Nagrinėjamų temų gausybė labai plati (monogamija, revoliucija ir karas, paklusnumas, krikščionybė, budizmas, šamanizmas, kvantinė mechanika, toksiški santykiai, persekiojimai ir tardymai, psichologinis smurtas).

Jau šiandien įmanoma pamatyti “Natašą” ir “Degeneraciją”, o toliau vienas po kito pasileidinės visi kiti ir niekur (išskyrus neišpildytą pagal planą Paryžiaus atrakciją) dar nerodytus filmus. 

Kiekvieno filmo peržiūros kaina tik 3 JAV doleriai, o bilietas galioja 48 valandas.

DAU kino teatro adresas: https://www.dau.movie/en

PS.: kalbama dar apie 15-ąjį labai ilgos trukmės filmą “DAU 1”, kurio visi įvykiai vyksta už Instituto sienų.